Šamanizmas

Šamanizmas yra viena iš seniausių dvasingumo formų ir buvo praktikuojama nuo seniausių laikų aušros. Ši dvasinė tradicija atsirado Sibire, bet greitai išplito visame pasaulyje.

Šamanizmas per pastaruosius kelis dešimtmečius atgimė, nes jis puikiai dera su dideliais grįžimo į gamtą judėjimais, apėmusiais planetą. Tačiau šamanizmas toli gražu nėra paprasta mada, o autentiškas asmeninio tobulėjimo kelias. Tai leidžia jums prisijungti prie visatos ir gamtos jėgų, kad pagerintumėte savo egzistavimą.

Šamanizmas gali būti vertinamas ir kaip dvasinė tradicija, ir kaip terapinis metodas. Jos atstovas šamanas veikia kaip tarpininkas tarp Gamtos jėgų, veikiančių visatoje ir čia, Žemėje. Šamanas gali išgydyti jūsų kūną, protą ir sielą.

Ar šamanizmas yra seniausia religija?

Neabejotina, kad šio dvasinio kelio ištakos siekia neatmenamus laikus. Tikriausiai tai prasidėjo Sibire dėl dviejų pagrindinių priežasčių: viena yra termino šamanizmas etimologija, kita – šamanų praktika.

Žodis šamanizmas turi sibirietiškas šaknis ir kilęs iš Evenki kalbos, kuria kalbėjo tungusų tautos, viena iš daugelio tautų, gyvenusių Sibire tūkstantmečius. Žodis saman reiškia tą, kuris šoka ir šokinėja aukštai. Ir šamanai daug juda per meditacines ceremonijas, kurios susieja žmogų su gamtos jėgomis.

Sibiriečiai: pirmieji imigrantai

Antrasis šamanizmo kilmės Sibiro įrodymas yra tai, kad dauguma šamanistinių praktikų pasaulyje primena Sibiro šamanų atliekamas apeigas. Jo ceremonijos, stebuklingi instrumentai ir ritualiniai drabužiai yra naudojami gamtos filosofijose, pagrįstose šamanizmu.

Tai lengvai paaiškinama tuo, kad šamanizmas iš Sibiro greitai išplito į kitas pasaulio šalis, įskaitant Aziją, Europą, Afriką ir net Ameriką.

Remiantis keliomis hipotezėmis, Amerikos indėnai kilę iš Azijos, daugiausia iš Sibiro. Ir tiesa, kad amerikiečiai turi savybių, identiškų tam tikrų Azijos gyventojų, ypač sibiriečių, bruožams.

Sibiro tautos nuolat susiduria su griežčiausiomis klimato sąlygomis pasaulyje. Temperatūra gali nukristi iki –50°C, todėl maisto ištekliai tampa retesni. Neturėtų stebėtis, kad jie yra temperatūrų ir sąlygų tyrimų dalis, kurių amžius siekia ilgą laiką, kai gyvenimas Sibire buvo švelnesnis.

Jiems buvo daug galimybių atvykti į Ameriką, kažkada prieš 12 000–30 000 metų, kai buvo užšalęs Beringo sąsiauris, jūros atšaka tarp Aliaskos ir Amerikos. Jie būtų galėję lengvai nueiti per 92 kilometrus ledo, skiriančio du žemynus, nešdamiesi savo daiktus ir dvasinę šamanizmo tradiciją.

Kas yra šamanizmo praktika?

Sibiro teorija tampa labiau tikėtina, kai pamatai Sibiro šamanizmo ir kitų jo formų panašumus. Šamanizmas iš esmės remiasi šamanų tarpininkavimu tarp mūsų pasaulio ir kitų sferų: dvasių, gamtos, gyvūnų ir daržovių bei mirusiųjų.

Šamanas yra pagrindinis šio dvasinio kelio žaidėjas, asmuo, kurį turite pereiti, kad užmegztumėte ryšį su kitomis matomomis ar nematomomis visatomis, kurios jus supa, nes jis yra tas, kuris žino, kaip su jomis bendrauti.

Šamanas yra dvasinis vadovas, patarėjas, pranašas, gydytojas ir medicinos žmogus. Tai suponuoja holistinę pasaulio viziją, koncepciją, kurioje nėra sienų tarp skirtingų žmogaus gyvenimo aspektų: dvasingumas , medicina, psichologija, religija, būrimas…

Šamanai, be jokios abejonės, buvo pirmoji priemonė, kuria žmonės susisiekdavo su stipresnėmis už juos gamtos jėgomis, kurioms jie suteikė aukštesnę kilmę ir neribotas galias.

Daugybė gamtos apraiškų (lietus, karštis, šaltis, saulė ir kt.) ir įvykusios klimato bei žmonių katastrofos (sausra, badas, audros, ligos, mirtis...) buvo laikomi ženklais, rodančiais aukštesniųjų egzistavimą ir pyktį. pajėgos. Žmonėms reikėjo nuraminti šias prigimtines galias ir prašyti apsaugos bei pagalbos. Jie nenorėjo, kad jėgos supyktų, bet prašė jų apsaugos, pagalbos ir malonės visose srityse, pasitelkdami šamano atliekamus ritualus. Tokios šamaniškos apeigos užtikrindavo, kad medžioklė vyktų gerai, o augalų rinkimas – vieninteliai maisto ištekliai, prieinami žmonėms, gyvenantiems tokiomis atšiauriomis, sušalusiomis sąlygomis, kai neįmanoma įdirbti žemės.

Ritualai buvo naudojami padėkoti paskerstiems gyvuliams už jų mėsą, siekiant maitinti gentį ir palaiminti ilgas ekspedicijas, kurių šios klajoklių tautos reguliariai vykdavo.

Šamanizme žmogus laikomas ne pranašesniu už gamtą, o tik vienu iš jos elementų. Šamaniškose tradicijose žmonės neturi jokių teisių į Žemę, kuri laikoma šventa, nes suteikia viską, ko mums reikia gyventi, maitintis, apsirengti, priglausti ir pan.

Ką gali padaryti šamanas?

Į šamanus kreipiamasi įvairiomis aplinkybėmis: ieškant sprendimų kasdienėms problemoms, praturtėti, gydytis, susisiekti su dingusiais, pritraukti gamtos jėgų malones ir pan.

Kai žmogus atskleidžia savo problemą, šamanas paprastai patenka į transą atlikdamas specialią ceremoniją. Tada, naudodamas įvairias praktikas, magiškus instrumentus ir užkeikimus, šamanas, būdamas aukštesnėje sąmonės būsenoje, keliauja į kitus pasaulius.

Atsidūręs ten, jis klausia gamtos jėgų, su kuriomis susisiekė (aukštesnės dvasios, mirusieji, gyvūnai ar augalai), patarimo, kuris geriausiai atitiktų esamą problemą. Kai jis grįžta iš savo transo būsenos, jis taiko rekomendacijas iš aukštesnių pasaulių.

Šamanizmo kontekste šamanas užima esminę, jei ne pačią svarbiausią vietą visuomenėse, kurios gyvena darnoje su Gamta, kuri laikoma gyva būtybe, kurią būtina gerbti.

Šamanas iš tikrųjų yra vienintelis, galintis susisiekti su gamtos jėgomis. Jis turi dovaną, kurią reikia išsiugdyti kontaktuojant su kitu patyrusiu šamanu, kuris tampa jo dvasiniu mokytoju. Šamano mokinys turi išgyventi ilgą ir sunkų iniciacijos laikotarpį tiek protiškai, tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Jis turi ne tik pasiekti savo ribų pabaigą, bet ir peržengti jas, kad visiškai išvystytų savo galias ir galėtų keliauti į aukštesnius pasaulius, kad susisiektų su dvasiomis.

Kaip šamanai gydo?

Stebėdamas savo dvasinį mokytoją, jis išmoksta patekti į transo būseną, kad susisiektų su dvasiomis, tomis aukštesnėmis gamtos esybėmis, gyvūnais, augalais ir mineralais, taip pat su jau mirusiais.

Tada jis mokomas gydyti mokantis atpažinti vaistažoles, sugalvoti natūralias priemones ir įsisavinti gydomąsias augalų bei mineralų savybes.

Kai sergantis žmogus ateina pas jį, jis atlieka ritualą, kurio metu patenka į transą ir keliauja į kitus pasaulius. Ten jis klausia gamtos jėgų, su kuriomis susisiekia (aukštesnės dvasios, mirusieji, gyvūnai ar augalai), kaip geriausiai panaudoti priemones.

Grįžęs iš transo, jis paruošia ir vartoja natūralias priemones, kurias atsinešė iš įvairių dvasinių dimensijų, kurias aplankė.

Iš esmės šamanas yra dvasinis mokytojas

Būdamas tarpininku tarp šio pasaulio ir aukštųjų dvasių, šamanas gali keliauti į paraleles visatas, kad su jais susitiktų. Jis taip pat gali projektuoti save į praeitį ar ateitį, kad sukurtų psichinį būrimą ir (arba) nuspėtų, kas nutiks. Jis taip pat sugeba aiškiai atsakyti į žmonių užduodamus klausimus, kurie vėliau taiko jo patarimus ir priemones, parsivežtas iš didybės anapus.

Jo atsakymai gali būti paslaptingi ir juos turi iššifruoti tie, kurie su juo konsultuojasi, kad suprastų jų prasmę, kuri gali būti reikalinga jų dvasinei evoliucijai ir geriau suprasti juos supantį pasaulį.

Šamanas ne tik geba gydytis ir numatyti ateitį, bet ir yra dvasinis mokytojas, padedantis žmonėms rasti tikrąjį gyvenimo kelią ir dvasiškai tobulėti. Norėdami tai padaryti, jis teikia vertingų patarimų, pritaikytų jų asmeninei situacijai, įskaitant geriausią praktiką ir meditacijas, maldas ir apsaugą, kad padėtų jiems eiti pasirinktu gyvenimo keliu.

Jis parodo jiems, kaip būti nepriklausomiems, susisiekti ir išnaudoti gamtos jėgų teikiamą pagalbą bei geriausius būdus tausoti gamtą. Taigi, žmonės žino, iki kada gali eksploatuoti gamtos išteklius, žinoma tik tada, kai to reikia, priklausomai nuo jų poreikių. Ne daugiau ne maziau. Gamtos negalima plėšti ar teršti.

Žmonės žinojo, kiek gyvūnų turėjo nužudyti, kad išmaitintų savo šeimas ir gentį. Jie pagerbė gyvūnus po to, kai jie buvo nužudyti, ir surinko tik pakankamai vaisių ir uogų, kad patenkintų jų poreikius.

Šamano šventoji ugnis

Ugnis vaidino svarbų vaidmenį šamanų gyvenime ir tradicijose. Ugnis buvo natūralus elementas, kuris veikė kaip tarpininkas tarp privilegijuotųjų ir dvasių. Šamanai taip pat buvo vadinami ugnies meistrais ir žinojo, kaip tai puikiai panaudoti savo ceremonijų metu, kaip būdą sujungti žmones ir dvasias.

Be to, kad ugnis atlieka ryšį su dvasiniu pasauliu, ji taip pat apvalo.

Taigi ugnis yra būdas šamanams susisiekti su visatos kūrėju, dažnai vadinamu Didžiąja Dvasia, ypač daugelyje Amerikos tradicijų. Ugnis yra būdas pritraukti Didžiąją Dvasią ir bendrauti su ja. Ugnis taip pat yra žmonių pasiuntinys, perduodantis jų poreikius ir prašymus aukštesniems pasauliams. Šamanų filosofijoje ugnis, kaip ir visi gamtos elementai, yra gyva šventa būtybė.

Ugnis subūrė žmones, kai gentys susibūrė aplink centrinį liepsnos tašką, kur buvo priimami visi svarbūs sprendimai, ir žmonės bendravo maldoje.

Ugnis taip pat yra materijos virsmo ir atgimimo simbolis. Kai šamanas ar bet kas, praktikuojantis šamanizmą, meldžiasi prieš ugnį, jo neigiamos mintys sunyksta ir pakeičiamos teigiamomis, konstruktyviomis mintimis.

Transformacija, dar vadinama šventąja transmutacija, įgalina materiją atnaujinti. ir nauja sąmonės būsena, kuri atgims iš paliktų pelenų, turint tiesioginį ir simbolinį ryšį su žmonija.

Kaip ir iš pelenų atgimstantis Feniksas graikų, egiptiečių ir asirų tradicijose, taip šamanizme žmogus atgimsta per sąlytį su šventąja ugnimi, atsisako senų įsitikinimų ir perima naujus, labiau pritaikytus gerinti gyvenimo sąlygas.

Ugnis yra geriausias valymo, valymo ir dezinfekavimo būdas. Jis gali būti naudojamas piktose vietose, pripildytose neigiamų neramių sielų vibracijų.

Vyras meldžiasi prieš ugnį, kad apsivalytų nuo ligų ir/ar savo blogų poelgių, pakeistų ir modifikuotų tai, kas jo gyvenime neveikia, ir žengtų į naują pradžią teisinga koja.

Patarimai, kaip vaikščioti ugnimi

Viena svarbiausių ir įspūdingiausių šamanų atliekamų ceremonijų – garsusis pasivaikščiojimas karštomis anglimis. Daugelį metų jis plačiai paplitęs vakaruose, kaip būdas įrodyti didžiausią drąsą.

Šamanai vaikščiojimą ant ugnies naudoja kaip ritualą, būdą susisiekti su dvasiomis ir apsivalyti. Tai taip pat yra mistinio ekstazinio susijungimo su aukštesnėmis gamtos jėgomis transo paleidiklis.

Ugnis naudojama šamanizmo mokiniams inicijuoti savo metodus. Vaikščiojimas ant karštų anglių iš tikrųjų yra svarbus bet kokios šamaniškos iniciacijos žingsnis.

Akivaizdu, kad ceremonija iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti sudėtinga, skirta keletui išskirtinių žmonių. Tai ir tiesa, ir klaidinga. Per karštas anglis tiesiog taip nevaikščiosi. Tai turėtų įvykti tam tikru mokinio iniciacijos momentu, kai jis ar ji yra pasiruošęs.

Norint vaikščioti ugnimi, reikia įveikti daugybę su ugnimi susijusių sampratų, ypač Vakaruose, kur į ugnį žiūrima įtariai, o ne kaip apvalantį, o kaip griaunantį elementą. Šis neigiamas įvaizdis mūsų pasąmonėje yra įsišaknijęs nuo vaikystės ir dažnai jo sunku atsikratyti. Tai pagrindinė kliūtis vaikščioti ant ugnies.

Kai žmogui pavyksta išbraukti iš savo proto neigiamą sampratą ir ugnį laikantis natūralia ir geranoriška stichija, vaikščioti per karštų anglių guolį tampa daug lengviau.

Kai protas nemato ugnies vien kaip destruktyvaus elemento, kūnas tampa daug mažiau jautrus skausmui, su kuriuo siejama ugnis. Be to, inicijuotasis turi matyti ėjimą ant ugnies ne kaip būdą sužavėti draugus ar įrodyti savo drąsą, o kaip vieną savo šamaniškos iniciacijos etapą.

Žmonės, nusprendę vaikščioti ant ugnies, turėtų tai daryti norėdami atsinaujinti, apsivalyti nuo psichinių priemaišų ir pakelti savo sąmonės lygį, kad galėtų bendrauti su Didžiąja Dvasia ir aukštesniaisiais pasauliais.

Vaikščiojimas ant ugnies padeda geriau pažinti save, atrasti gebėjimus, kurių net nežinojote turįs, ir pažadinti savo vidinę galią didinant gyvybinę jėgą. Jei jums pavyks pasiekti tą sąmonės lygį, jūs ne tik eisite per karštų anglių lovą nejausdami skausmo, bet ir gausite tikrą dvasinę naudą.

Išvada: šamanizmas arba dvasinės ekologijos praktika

Šamanizmas – tai dvasinis kelias, atviras mus supančiam matomam ir nematomam pasauliui.

Šamanizmas leidžia turėti tradicinę pasaulio viziją, bet ir stebėtinai modernų gyvenimo ir ekologijos viziją. Ji nelaiko žmogaus Žemės savininku, o mato žmogų tik vienu iš daugelio visatos elementų. Mūsų planeta laikoma šventa, o geriausia, ką galime padaryti, tai pakeisti ne planetą, o savo pačių požiūrį.

Šamanizmo dėka žmonija gali pakelti savo sąmonę ir bendrauti su Gamta. Jis – ne žemės plėšrūnas, o jos tarnas, visada siekiantis harmonijos.