COVID-19 – žmogaus virusas, planetinis antikūnas
Dvasingumas yra sielos rūpesčių terminas. Norėdami būti dvasingas, jūs mąstote ir veikiate ne tik materialius fizinio išgyvenimo poreikius. Dvasinis tikėjimas praktiškai yra platus, tačiau nuosekliai atspindi mintis ir jausmus, apimančius idealus, susijusius su tikslu, o ne tik išlikti gyvam.
Šiame straipsnyje bus nagrinėjama dvasingumo idėja, susijusi su COVID-19, ir samprata, kad planeta, kaip gyva sistema, ras būdą apsisaugoti, jei iškiltų grėsmė. Savo biologiniuose kūnuose mes kovojame su ligų grėsmėmis naudodami antikūnus. Šiame straipsnyje bus svarstoma, kad tai, ką žmonės laiko virusu, planeta gali naudoti kaip antikūną.
Planeta kaip atskiras organizmas
Planeta, kurioje gyvename, yra tokia pat gyva, kaip ir ją užimantys gyvūnai ir žmonės. Jis turi kvėpavimą per natūralų deguonies ir anglies dioksido mainų ciklą. Jo išlydyta šerdis yra širdis, kuri aprūpina kūnu vidinę energiją. Ir, kaip ir mūsų žmogaus kūnas, pripildytas įvairiausių būtybių, planeta, būdama gyva, išlaiko daugybę gyvybės formų.
Daugelis mūsų kūno veiklų veikia automatiškai ir be sąmoningų pastangų, pavyzdžiui, kvėpavimas, pažeistos odos atstatymas po pjūvio arba kova su baltųjų kraujo kūnelių infekcija. Jei mūsų kūnui gresia liga, mūsų sistema bando kovoti su priemonėmis, kad sistema ir mūsų sveikata nesugestų. Galima manyti, kad planeta taip pat gali bandyti gintis, jei grėsmės lygis pasiekia pavojingą slenkstį.
Idėja, kad žmonės yra planetos virusas ar parazitas, nėra nauja, taip pat nėra mintis, kad per didelis gyventojų skaičius galiausiai gali sunaikinti planetą. Tai ne tik perteklinis gyventojų skaičius, bet ir vartojimo lygis bei atliekų susidarymas. Daugybė fantastinių istorijų ir negrožinės literatūros mąstytojų iškėlė idėją, kad žmonės klaidingai traktuoja planetą kaip begalinę atvirą sistemą, nors ji iš tikrųjų yra uždara ir su ribomis.
Sumaišykite idėją, kad žmogaus sąmonė yra daug didesnės visuotinės sąmonės dalis, o gyvenimas žemėje tampa tam tikru išbandymu tiek individualiu, tiek pasauliniu lygmeniu. Ar gali dvasinė energija, kuri yra beribė, egzistuoti ribotai, nežudanti savęs? Kaip atpažinti, kad planeta yra uždara sistema, jei žmonijos istorijoje dar nebuvo tokio laiko, kai būtų pasiektos sistemos ribos?
Žmonijai reikia visko iš planetos, bet ko planetai reikia iš žmonijos? Jei žmonija taps pakankamai pavojinga, kad sukeltų grėsmę visai biosferai, ar gali būti, kad biosfera iš tikrųjų galėtų kovoti naudodama savo baltuosius kraujo kūnelius ir antikūnus valančių oro sąlygų, geologinių permainų ir ligų pavidalu?
Šiuo metu nėra rūkomojo ginklo, kuris galutinai įrodytų, kad virusas yra žmogaus sukurtas iš laboratorijos, tačiau yra daug spėlionių, kad taip buvo. Ir ši spekuliacija neapsieina be savo privalumų ir galimybių. Arba natūrali žmogaus elgesio pasekmė, perkelianti sąveikos su kitomis rūšimis ribas ir sukelianti dar neatrastą patogeną, viruso pasekmės ekologinėje sistemoje juda aiškia kryptimi, ribojančiu žmogaus augimą ir plėtrą.
Jei virusas kartu su kitomis ligomis ir besikeičiančiu socialiniu elgesiu nukryptų nuo žmonių skaičiaus augimo iki žmonių skaičiaus sumažėjimo, planeta, kaip gyva būtybė, greičiausiai būtų saugesnė ir sveikesnė. Priverstinai apribojus žmonių keliones ir sąveiką, daugelis ekosistemų jau pradėjo atsigauti ir klestėti.
Apsvarstykite šią idėją. Kol egzistuoja žmogaus sąmonė, gyventi nėra nieko natūralaus. Žmonės yra vienintelės būtybės šioje planetoje, galinčios ir nusprendžiančios save naikinti. Žmonija veikia anapus instinkto... ir su instinktu. Visi kiti tvariniai veikia vadovaudamiesi vien instinktu, kuris skatina prisitaikymą ir harmoniją su aplinka, taip pat savęs išsaugojimą. Kadangi aplinka suteikia natūralių apribojimų, beveik visų kitų rūšių savisaugos veiksmas nesukelia galimybės sunaikinti aplinką visoms rūšims.
Sąmoningas gyvenimas yra dvasinis išbandymas. Pasitenkinimo atidėliojimas yra dvasinis išbandymas. Gyvenimas ribose pagal pasirinkimą, o ne iš išorės jėgos yra dvasinis išbandymas. Turėti iškastinį kurą, padedantį žmonijai įveikti erdvę tarp natūralaus ir labai ribojančio pasaulio, naudojančio atsinaujinančius išteklius ir technologinius patogumus, yra dvasinis išbandymas. Išnaudojus visus ribotus išteklius prieš įdiegiant neribotus išteklius būtų laikoma, kad bandymo nepavyko.
Gyvenimas pasaulyje, kuris skolinasi iš ateities, kad dabartis būtų daugiau nei turėtų būti dėl nuolat didėjančios skolos, neišlaiko išbandymo. Taigi žmonija susiduria su pasaulinio masto pasekmėmis, kurios paliečia ne tik asmenų kišenes iš pažiūros atsitiktinėse vietose, bet ir pradeda pasiekti visą žmoniją visoje sistemoje.
Virusas išplito į visas pasaulio šalis ir vis dar pasiekė mažiau nei vieną procentą. Duomenų tebėra ribotas, o mirtingumas kelia nerimą, tačiau vis daugiau problemų kyla dėl duomenų, rodančių, kad viruso poveikis gali susilpninti žmogaus organizmą, todėl jis bus labiau linkęs susilpninti būsimas ligas, kurias būtų pavykę įveikti užsikrėtęs. virusas.
Laukia daug, daug pasirinkimų tiek individo, tiek bendruomenės (ir ne tik mūsų vietos bendruomenės) lygmeniu. Dvasiniu lygmeniu klimato kaita galėjo būti pirmasis reikšmingas planetos bandymas įspėti žmoniją, tačiau buvo per daug dviprasmiška, kad visa žmonių populiacija manytų, kad žmogaus veiksmai iš tikrųjų gali paveikti tokį masinį dalyką kaip klimatas, link savęs naikinimo. rezultatas.
Jei virusas ir toliau plis ir palies gyvenimus daug asmeniškesniu būdu visoje žmonijos plotmėje, jis gali nukreipti pasaulinę sąmonę apie žmonių sąveiką žmonijoje ir planetos atžvilgiu labiau subalansuota ir harmoninga kryptimi, o tai paskatins sveikesnę dinamiką. žmonijai ir planetai.
